Jobo 23

₂„Mano skundas vis dar kartus.

Nepaisant mano dejonės, jo ranka sunki.

₃O, kad žinočiau, kur jį rasti,

kaip nueiti į jo buveinę!

₄Su juo bylinėčiausi,

išdėčiau jam visas savo kančias.

₅Noriu žinoti, kokiais žodžiais jis man atsakytų,

ir pasvarstyti, ką jis man sakytų.

₆Nejau byloje su manimi jis savo didžią jėgą naudotų?

Ne! Man kalbant jis klausytųsi.

₇Ten doras žmogus galėtų su juo svarstyti,

ir mano Teisėjas amžinai išteisintų.

₈Eidamas į priekį jo nerandu,

o atgal – negaliu pastebėti.

₉Kairėje jis slepiasi, tik negaliu rasti;

gręžiuosi į dešinę, bet negaliu jo matyti.

₁₀Bet jis žino kiekvieną mano žingsnį!

Teištiria mane ugnimi, išeisiu tarsi grynas auksas.

₁₁Koja kojon ėjau su juo nenukrypdamas į šalį,

ir laikiausi jo parodyto kelio.

₁₂Nepasitraukiau nuo jo ištartų įsakymų,

branginau širdyje jo žodžius.

₁₃Nusprendžia jis vienas, ir kas gali jį atkalbėti?

Ką tik nori, tą jis ir daro.

₁₄Jis įvykdys, ką man lemia;

daug tokių užmojų jis gali turėti.

₁₅Užtat sutrinku nuo jo Artumo;

kai pamąstau, drebu iš baimės.

₁₆Dievas atėmė man drąsą,

Visagalis sukėlė man baimę.

₁₇O, kad galėčiau pradingti tamsybėje,

ir tamsus debesis uždengtų man veidą!